Paskelbta

(Ne)mokama (ne)socialinė komunikacija

Beždžionė – socialus gyvūnas.

Taip galėtų pradėti rašinėlį koks varvanosis šeštokas, bet galiu ir aš taip pradėti, o kas man trukdo? Beždžionę paminėjau ne dėl to, kad 2016 yra jos metai ir ne dėl to, kad ruošiuosi įrodinėti, kad „darbas ir mėsa padarė iš beždžionės žmogų“. Beždžionės yra fainos, ir jei jos nekakotų nevietoj ir nelaiku, gal net sugalvočiau kokią užsiveisti namie, o iki šiol vienintelis tiesioginis susidūrimas su jomis įvyko labai seniai, prieš kokius 26-27 metus, kai tėvai nusivedė mus su broliu į mūsų miestelin atvažiavusį cirką.

su bezdzione

O dabar palikime beždžiones ir kitus gyvūnus ramybėje ir pažiūrėkime į likusį žodį, kurį tuoj tuoj pritempsiu prie šio blog’o temos.

Asmeniškumai

Mes juk irgi socialūs padarėliai esame, kaip kas išmano, taip tas bendrauja, taip tas skelbiasi: štai aš šiandien Varšuvoje, ir per dieną savo FB profilyje padariau 6 įrašus:

  1. Statoil prie Vilniaus
  2. Statoil prie Kauno (nes tiesiog mėgstu užsižymėti Statoile),
  3. Knaipė, kur valgėme dienos pietus,
  4. Apartamentai, kuriuose gyvename,
  5. Vakarinės Varšuvos nuotrauką su „Stalino tortu“ (čia toks didžiulis pastatas),
  6. Starbucks, kur vakare nuėjom maktelti kavos.

Kam visa tai dariau? Puikiai žinau, kad daugeliui pažįstamų giliai vienodai, ką ir kada veikiu. Puikiai suprantu, kad daugeliui nusispjauti, kokį muzikinį klipą įkeliu ar kokį komentarą like’inu, bet tai nesustabdo manęs nuo viešų ataskaitų. Facebook, LinkedIn, Google Plus, Instagram, Foursquare – tik keli pavyzdžiai, kur galima sudėti susikaupusį nuobodulį, pyktį, džiaugsmą ir kitas emocijas. Smagu, kai pamato, kai pasidalina, kai „palaikina“. Kvaila ir beprasmiška? Nesutinku: jeigu savojo ego maitinimas teikia džiaugsmo ar palengvina dienas, tai aš galvoju, naudokimės tais visais feisbukais ir instagramais, o kas čia mums? Galim galvoti apie Facebook kaip apie dienoraštį, kurį laikom viešoj vietoj. Arba, jeigu esam mažiau išauklėti, galim galvoti apie jį kaip apie tualeto kabinos duris kokiam nors alubaryje, kurios taip ir prašosi aprašinėjamos (ne, aš pati tikrai nerašau ant durų, bet turbūt jei nesinaudočiau Facebook, retkarčiais parašinėčiau).  Nereikia jokio plano: radai laisvą minutę, pokšt – įrašas. Net jei niekas nesureaguos – juk nieko tokio, taip?

Reikalai

O kaip su įmonių socialiniais tinklais? Čia visas paprastumas ir dingsta. Štai, sąrašiukas, kuo naudojamės:

  • Mėnesio komunikacijos planas,
  • įdomios nuorodos,
  • kruopščiai atrinkti paveikslėliai,
  • Youtube filmukai,
  • po ranka pasitaikantys atsitiktiniai pastebėjimai, nuotraukos iš įmonės renginių,
  • atsakinėjimai į įmonei skirtas žinutes,
  • tęskite patys.

Komunikacijos plano laikytis sunkoka: nuolat kas nors nutinka, ir tenka jį keisti. Jūsų gaminamuose miltuose kažkas atrado pelę? Buhalterė vairavo įkaušus ir nuskynė šviesoforą? Klientas parašė į Delfi, kad jūsų įmonė apskritai užknisa, nors nesugebėjo paaiškinti dėl ko? Laimėjote kokį apdovanojimą? Komunikacijos planas keičiasi!

Kai niekas negelbsti

Planus keisti tenka ir tada, kai niekas nereaguojaį įrašus, tačiau dažniausiai (ypač jei neturite milijonų skaitytojų) galite kaitalioti planus, rašyti ir dėlioti įrašus tol, kol pražilsite, susirgsite ir numirsite iš liūdesio: niekas pernelyg į jus nereaguos. Didžioji bėda ta, kad nereaguos ne iš blogos valios ir ne dėl to, kad jūsų įmonės nemėgtų; nereaguos todėl, kad įrašo tiesiog nematys. Facebook organinis pasiekiamumas yra apgailėtini keli procentai, o visame reklaminiame triukšme įrašai labai lengvai pasimeta, kad ir kokie geri, tyri ir naudingi jie būtų.

Ką daryti, jeigu įmonės post’ai nesulaukia jokio dėmesio? Kam gi aš klausiu, patys žinote: BOOST POST. Spaudžiate mygiuką, paskiriate kažkiek eurų, jūsų įrašas pasirinktai auditorijai – kaip ant delno. Like’ai, share’ai, komentarai. Va čia tai komunikacija!

Tik palaukit, čia juk nebe socialinė komunikacija, čia Facebook reklama :/ Apie tai ir norėjau parašyti. Anot Facebook’o, yra dvi pagrindinės priežastys mažėjančiam natūraliam reach’ui:

  • tinklas plečiasi, įrašų daugėja, jie vis labiau konkuruoja tarpusavy dėl vietos FB,
  • rezultatai FB naujienų sraute pritaikomi vartotojui pagal tai, kas jam galėtų būti įdomu.

Beždžionė – socialus gyvūnas, o Milda – patiklus žmogus, taigi aš linkusi tikėti, kad FB ne dėl eurų, o dėl klaikaus įrašų skaičiaus „slepia“ tuos organinius rezultatus. Išlieka geriausi arba gudriausi, taigi galime toliau užsispyrę dėti įrašus, nuotraukas, nuorodas ir pykti, kad jų niekas neskaito, arba galim sumokėti ir užsitikrinti savo matomumą. Tai, ką mes pratę vadinti (ir pardavinėti) kaip socialinę komunikaciją, tėra įdomesnė, naudingesnė ir pigesnė nei įprastos REKLAMOS forma.

Nebijokit reklamuotis

Taip, matomumas socialiniuose tinkluose kainuoja ne tik laiko ir pastangų, bet kas sakė, kad turėtų būti kitaip? Kruopščiai atsirinkite, kam ir ką komunikuosite, ko tikitės iš savo auditorijų. Ne tik MATykitės, bet ir MATuokite, ir žinokit, kad nėra čia ko gėdytis.

Išlikim ne tik socialūs, bet ir matomi. Ir nebūkim naivūs tikėdamiesi, kad sulauksim daug sekėjų už dyką 🙂

Reklama

I mean it. Turime mokymus apie socialinę komunikaciją, kodiniu pavadinimu „From Zero to Hero“, tai labai laukiam juose visų ir esam pasiruošę daug visko pripasakoti. Apie juos pasiskaityti ir užsiregistruoti galite čia.